Lita (angl. Litha) - senovinė Europos švenčių šventė. Ji švenčiama vasaros saulėgrįžos metu (birželio 20–21 d.), Kai saulė pasiekia savo galios viršūnę. Skirtingomis Europos kalbomis ši diena gali turėti skirtingus pavadinimus: Lita, Ligo, Midsammer, Midsummer, Midsummer Day, Kupala.
Istoriškai ši šventė buvo siejama su keltų tradicijomis. Tarp senovės Didžiosios Britanijos keltų tautų Lita buvo įtraukta į aštuonių didelių ratų švenčių metus, simbolizuojančius gamtos sezonų pasikeitimą veikiant Saulės judėjimui aplink Žemę.
Pagoniškoje tradicijoje daugelis įsitikinimų yra siejami su vasaros saulėgrįža. Manoma, kad tai ypatinga metų naktis, kai kitos pasaulinės jėgos yra galingiausios ir gali pasireikšti įprastame gyvenime. Šventės ritualas aiškiai parodo su juo susijusį Saulės kultą. Neatsitiktinai pagrindinę šventės vietą užima įvairios ritualinės lemputės: laužai, fakelai, žvakės, ugnies ratai.
Ypatinga reikšmė buvo teikiama sulankstomiems atostogų laužams. Malkos ar krūmynai buvo renkami iš anksto, o tam tikrose šalyse tam galėjo būti naudojamos tik tam tikros medžių rūšys. Visų pirma Prancūzijoje ir Valensijoje prie Ivano laužo, be įprastų malkų, tradiciškai buvo dedamos gervuogių šakos. Ugnis ugniai taip pat buvo iškasama specialiu, „švariu“ būdu, naudojant trintį ar padidinamąjį stiklą.
Šiuolaikinėje neopagonių tradicijoje Vasaros saulėgrįžos simboliai yra: ugnis, saulė, amalas, ąžuolo lapai, laužai ir pasakų elfai. Norėdami papuošti šventinius altorius, plačiai naudojamos šviežios gėlės, kvapūs mišiniai, kriauklės, vasariniai vaisiai, taip pat amuletai ir simboliai. Paprastai tie, kurie švenčia Litą, papuošia savo namus žaliomis šakomis, vainikais ir šviežių gėlių girliandomis. Šiai šventei būtini augalai yra jonažolė, pankoliai, beržai, baltosios lelijos, triušiniai kopūstai.
Daugelį amžių Lietuvos šventėje tradiciškai rinkdavosi kvapnias ir vaistines žoleles, vedė apvalius šokius, vedė apeigas. Vakarais, sutemus, buvo rengiamos procesijos žibintuvėliais ir uždegami šventiniai laužai. Vasaros saulėgrįžos naktis buvo laikoma pačiu tinkamiausiu laiko pranašavimui, magijai ir bendravimui su dvasiomis.
Svarbus ritualas buvo šokinėjimas per šventinį laužą, kuriam buvo priskiriama ypatinga magiška galia. Remiantis senovės žmonių idėjomis, tokie šuoliai ne tik padėjo išvalyti dalyvius, bet ir galėjo užtikrinti šeimos apsaugą ir klestėjimą ištisus metus.
